Šiaulių katedra
Pamaldos Šiaulių katedroje Sakramentai ir kiti patarnavimai Šiaulių katedroje

Interjeras

Vidinė erdvė

Šiaulių katedroje. Iš parapijos archyvo Vienanavė vidaus erdvė mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi. Navą ir presbiteriją gaubia cilindrinis skliautas su liunetėmis. Jį puošia retas stambių nerviūrų tinklas. Transepto skliautai irgi su nerviūromis, pirmame aukšte jie kryžminiai.

Vidaus sienas skaido piliastrai, remiantys platų sudėtingo profilio karnizą. Viršum jo įrengtos maždaug vieno metro pločio galerijos iš visų pusių supa vidaus erdvę, vakarų pusėje pasiekia vargonų chorą, o transepte – emporas. Galerijos baliustrada anksčiau buvo ąžuolinė. Vidų puošia išlikusios dvi didžiulės plastiškos kriauklės virš durų iš transepto į koplytėles. Tokias kriaukles labai mėgo italų Renesanso architektai.

Dekoro elementai

Presbiterija ir didysis altorius. Kęstučio Gedmino fotografija Vertingiausi išlikę Renesanso epochos dekoro elementai – zakristijų durų puošyba. Ypač puošnus dešinysis portalas. Jį riboja grakščių formų mentės, primenančios didžiulius liaudiškus pjaustinėtus prieangio tvorelės stulpelius. Antrame tarpsnyje – Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus herbas. Kairysis portalas kuklesnis. Jį riboja dvi kolonos, laikančios plastišką anstatą, sudėtingais karnizais skirstomą į kelias dalis. Antrame tarpsnyje kolonas pratęsia obeliskai. Viršuje – pusapskritis frontonėlis.

Altoriai

Visa medinė XVII – XVIII a. vidaus įranga sudegė per 1944 m. gaisrą. Tačiau apie altorius galima sužinoti iš inventorių ir vizitacijos aktų. Jų skaičius įvairiais amžiais įvairavo: 1643 m. jų būta penkių, 1762 m. – penkiolikos, 1800 m. – dešimties, 1866 ir 1870 m. – septynių, 1924 m. – vienuolikos. Tarp jų iki Antrojo pasaulinio karo būta ir meniškai vertingų XVII–XVIII a. kūrinių. 1943 m. juos spėjo užfiksuoti fotografas Stasys Ivanauskas. Didingumu ir puošnumu išsiskyrė didysis altorius, ne kartą remontuotas ir pertvarkytas. 1643 m. minima, jog jis buvęs trijų tarpsnių su kolonomis. Jį puošė ant drobės tapytas Švč. Trejybės paveikslas, iš šonų stovėjo šv. Petro, Pauliaus, Kazimiero ir Ignoto skulptūros. Apie 1725 m. jis veikiausiai papuoštas plastiškai erdvėje sugrupuotomis kolonomis, teikiančiomis vėlyvajam Barokui būdingo dinamiškumo. Pirmojo pasaulinio karo atviruke matome altoriaus viršūnę, apgaubtą debesų kamuolių; kiek vėliau ji pagražinta reljefiškais spinduliais.

Šv. Antano altorius. Kęstučio Gedmino fotografija Žemaičių Kalvarijos Motinos su Kūdikiu altorius. Kęstučio Gedmino fotografija

1974–1975 m. įrengtas architekto A. Kunigėlio suprojektuotas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat pastatyti du šoniniai altoriai.

Švč. Jėzaus Širdies altorius. Kęstučio Gedmino fotografija ... altorius. Kęstučio Gedmino fotografija

Vargonai

1643 m. veikė gerai suderinti 32 registrų vargonai. XVIII a. jie jau pasenę, remontuotini. 1820 m. pastatyti nauji 16 registrų vargonai. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje vargonai vėl pertvarkyti. 1924 m. veikė 17 registrų vargonai. Vargonų fasadas buvo grakščių baroko formų, paauksuotas, papuoštas drožiniais ir dviem medinėm trimituojančių angelų skulptūrom. Šie vargonai 1944 m. sudegė.

... altorius. Kęstučio Gedmino fotografija Šiaulių katedros vargonai. Kęstučio Gedmino fotografija

1953 m. atgabenti nebenaudojami Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vargonai. Kadangi netilpo choruose, jie iš pradžių buvo sumontuoti pietinėje transepto emporoje. 1954 m. chorai paplatinti ir vargonai pastatyti į vietą. Jų fasadas grakščių baroko formų, papuoštas trimituojančių angelų skulptūromis. 1960–1970 m. panevėžietis meistras A. Karaška vargonus perdirbo į pneumatinius.

Dailės kūriniai

Praktiškai visi interjerą puošę paveikslai ir skulptūros iki mūsų dienų neišliko. Vizitacijų aktuose ir inventoriuose jie minimi, kai kada smulkiai aprašomi, tačiau autoriai nurodomi retai.

Išlikę du vietinės reikšmės aliejumi ant drobės tapyti paveikslai – nežinomo autoriaus XIX a. pirmosios pusės „Paskutinis teismas“ ir nežinomo autoriaus XX a. antrosios pusės „Kristus kape“.