Šiaulių katedra
Pamaldos Šiaulių katedroje Sakramentai ir kiti patarnavimai Šiaulių katedroje

Bažnyčios istorija

Paprastai nurodoma, kad dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1595 m. ir užbaigta 1625 m. Tačiau naujesnieji tyrimai rodo, kad statybos galėjo būti baigtos ir vėliau. Mat istoriniai šaltiniai liudija, kad Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius bažnyčią konsekravo tik 1634 m. spalio 8 d. 

Taip galėjo atrodyti Šiauliai 1699–1700 m.

Iki atsirandant dabartinei mūrinei bažnyčiai, toje vietoje stovėjo 1445 m. pastatyta nedidelė, veikiausiai liaudiškų formų medinė bažnyčia. Jos pagrindinį trijų tarpsnių altorių puošė paveikslai, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros. Šiam bažnyčios pastatui ilgainiui apnykus, augančiam Šiaulių miestui nebeapsimokėjo remontuoti poreikių nebeatitinkančio pastato. Statant mūrinę bažnyčia, medinis pastatas tebestovėjo ir buvo nugriautas užbaigus naujosios bažnyčios statybos darbus.

Nors 1634 m. bažnyčia ir konsekruota, ji nebuvo iki galo užbaigta. Karaliaus Vladislovo Vazos 1644 m. privilegijoje nurodyta, kad pastatas dar netinkuotas, šventorius neaptvertas. Tad galima manyti, jog pastato architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo apie XVII a. vidurį.

Tačiau netrukus naująją bažnyčią ištiko nelaimės. Per 1655 m. prasidėjusį karą su švedais, Šiaulių apylinkėse telkėsi stambūs sukilėlių būriai. Bažnyčios pastatas, matyt, neretai buvo naudojamas stebėjimui bei signalų perdavinėjimui. 1656 m. gegužės mėn. iš Rygos sukilėlių slopinti buvo pasiųstas reguliariosios švedų kariuomenės pulkas. Įžengė į Šiaulius, švedai rado miestą tuščią, nes, bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai išsibėgiojo. Kerštaudami švedai nusiaubė miestą, suniokojo Šiaulių bažnyčią ir sudegino daug aplinkinių kaimų. Kiek tada nukentėjo bažnyčios pastatas, tiksliai nežinoma. Dokumentuose minimas tik nusiaubtas, apiplėštas, apdegintas vidus. Vėlesniais suirutės metais bažnyčia dar ilgokai stovėjo apnykusi, neremontuota, bet uždaryta nebuvo ir tebeveikė. Pastangas vykdyti remonto darbus nuolatos lydėdavo lėšų stygius. 1676 m. vizitacijos ir bažnyčios inventoriaus akte nurodoma, kad bažnyčios stogas, daug metų netaisytas, gniūžta, visas kiauras, skylėtas, prisisunkęs drėgmės. Rąstai ir stogą palaikanti struktūra supuvę ir kai kur taip įlinkę, jog siekia viršutinį skliautą. Drėgmė ėmusi kiurdinti ir mūrą. Kada buvo galutinai išspręstos finansinės problemos, tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad 1680 m. bažnyčia jau rimtai tvarkoma. 1682 m. suremontuotas didysis 1618 m. nuliedintas bažnyčios varpas.

Bažnyčia vėl nukentėjo per Šiaurės karą (1700–1721 m.). Viename 1731 m. dokumente skundžiamasi, jog pastatas apgriuvęs, 1738 m. akte pabrėžiama būtinybė taisyti stogą ir perdangą. XVIII a. viduryje pastatas dažnokai nukentėdavo nuo vėtrų. 1786 m. rekonstruojamas stogas. Šįsyk pakeista ne tik stogo danga, bet pažemintas ir pats stogas, iš naujo dekoruoti skliautai ir sienos. Virš galerijos, tarp apskritų langų, nutapytos apaštalų, šventųjų ir kitokios figūros, išlikusios iki 1844 m.

1832 m. atnaujinama medinė bažnyčios viršūnė. 1838 m. bažnyčios centrinėje dalyje, ties navos ir transepto sankryža, keturiose vietose įtrūkus skliautams, parengti keli skliautų sutvirtinimo projektai. Skliautai sutvirtinti 1841 m.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos retų spaudinių skyriuje saugomame Vilniaus dailininko Alfredo Römerio (1832–1897) darbų albume yra kuklus eskizinis 1867–1868 m. pieštuku pieštas bažnyčios bokštą vaizduojantis piešinėlis. Piešinyje bokštas pavaizduotas turintis renesanso stiliaus medinę varpo pavidalo smailę ir su penkiais mūro tarpsniais. Viršutiniame, penktajame, mūriniame bokšto tarpsnyje pavaizduotas apskritas laikrodžio ciferblatas.

Napoleonas Orda. Šiaulių bažnyčia. 1875 m.

1875–1876 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra nupiešęs Napoleonas Orda (1807–1883). Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomame piešinyje pavaizduota ne tik senoji bokšto viršūnė, bet ir panašūs varpo formos gynybinių bokštelių stogeliai, aplinka, užstatymas priešais bažnyčią.

Pastatas labai pakito, 1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui ir sudegus jo medinei viršūnei. Atstatytas bokšto viršus jau buvo kitoks, negu užfiksuotas minėtų dailininkų: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu. Toks radikaliai pasikeitęs bokštas pasiekė mūsų dienas.

Šiauliai prieš Pirmą Pasaulinį karą Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia apie 1935 m.

1901 m. grindys pakeistos į akmenines. 1911–1912 m. perstatytos abi zakristijos. 1913 m. įstiklinti nauji vitražai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios pastatas vėl nukentėjo. 1915 m. vokiečių kareiviai bažnyčios bokšte buvo įsirengę stebėjimo tašką. Rusų kareiviai, norėję juos iš ten išstumti, stengdamiesi išsaugoti vertingą pastatą, apšaudė tik stogą. Tačiau nuo skeveldrų sueižėjo ir sienos. Po karo pastatas vėl remontuojamas, tvarkomas šventorius. 1923 m. kai kuriuos darbus prižiūrėjo inžinierius Karolis Reisonas (1894–1981).

Pietinės zakristijos portalas. 1943 m. Įėjimas į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1933 m. 1925 m. švęsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 300 metų sukaktis. Šia proga bažnyčia 1924 m. buvo visiškai suremontuota, perstatytos ir padidintos šoninės koplytėlės, šiek tiek sudarkiusios pirminį renesanso epochai būdingą tūrį, lakonišką kryžminį planą. Tokia bažnyčia jau be pakeitimų stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Jubiliejaus proga dailininkas Gerardas Bagdonavičius atskiru albumu išleido dvylikos litografijų ciklą „Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčia“.

Šiaulių bažnyčios vidus, žiūrint link didžiojo altoriaus. 1943 m. Pamaldų akimirka. 1943 m.

1944 m. liepos 27 d. atsitraukiančios vokiečių kariuomenės specialieji daliniai Šiaulius padegė. Suliepsnojo ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei šalia esantys kurijų pastatai. Bažnyčia pradėjo degti nuo bokšto, kuriame buvo mediniai laiptai ir perdengimai, taip pat zakristijos moterų pusėje, kur stovėjo bažnyčios archyvo spintos, buvo saugomi procesijų ir kiti religiniai reikmenys. Per vėlesnius mūšius dėl Šiaulių bažnyčios pastatas nukentėjo dar ir nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymų. Pasibaigus mūšiams, bažnyčios pastatas atrodė apgailėtinai. Visiškai sudegė medinės pastato dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga. Pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, galerijos baliustrada, neįkainojamas bažnyčios archyvas. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.

Sugriauta Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia iš vidaus. 1944 m. Sugriauta Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia iš vidaus. 1944 m.

1944 m. lapkričio mėn. sudarytas bažnyčios atstatymo komitetas, vadovaujamas klebono kan. Stepono Telksnio. Atstatymo darbai, kuriems vadovavo inžinierius V. Krikščiūnas ir architektas S. Ramunis, pradėti 1945 m. pradžioje. Pagal S. Ramunio projektą pirmiausia žemesniais laikinais stogais uždengta priekinė pastato dalis ir bokštas. Taip pat apdengtos šoninės koplyčios, zakristijos. Išlikęs navos priekinės dalies skliautas nuvalytas, sutvirtintas cemento skiediniu, išbetonuotos galerijos. Iš vidaus nutinkuotos apdužusios sienos, sutaisytos grindys, įrengti chorai. Apie 300 kvadratinių metrų priekinės navos iki transepto atitverta laikina lentų siena su pailgu arkiniu langu per vidurį, sudarančiu foną laikinam altoriui. Darbai vyko labai sparčiai ir jau nuo 1945 m. birželio 29 d. tikintieji galėjo vėl rinktis parapijos maldos namuose.

Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios valymo darbai. 1944 m. bažnyčios stogo atstatymo darbai. 1951 m.

Atstatyta Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia, žiūrint nuo Pergalės aikštės. 1956 m. 1951–1956 m. vyko antrasis restauravimo etapas, siekiant sugražinti bažnyčiai prieškarinį vaizdą. Darbus vykdė Vilniuje įsteigta Mokslinė restauracinė dirbtuvė. Pirmiausia buvo nuardytas laikinas stogas ir uždengtas naujas, savo forma ir dydžiu atitinkantis senąjį. Iki galo atstatyti šoniniai trikampiai frontonai. 1952 m. restauruoti įlūžę skliautai. Įlūžusias dalis nutarta padaryti iš gelžbetonio ir sujungti su išlikusiu senuoju plytų skliautu. Stogo ir gelžbetoninio skliauto konstrukciją suprojektavo inžinierius V. Krikščiūnas. Tais pačiais metais nuardyta laikinoji vidaus pertvara. 1954 m. atstatyta vidaus galerijų baliustrada, iš vidaus nutinkuotos sienos ir atstatyti šoniniai frontonai. 1955–1956 m. restauruotas bokštas: įrengti geležiniai laiptai, visiškai atstatyta ir cinkuota skarda uždengta bokšto viršūnė, vėl įgijusi smailios piramidės formą.

Vėliau imtasi apdailos, tvarkytas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys. 1968–1969 m. įstatytos naujos ąžuolinės didžiosios durys, išbetonuotos perdangos virš zakristijų ir ištinkuotos ten esančios patalpos. Šventoriaus takai iškloti betono plytelėmis. Nubaltintas bažnyčios vidus, perdažytos šoninės koplyčios ir zakristijos. 1970 m. galutinai įrengtas centrinis šildymas, įstatytos naujos ąžuolinės durys prieangio šonuose. 1971 m. bažnyčia išgrįsta naujomis plytelėmis.

1974–1975 m. pagal architekto A. Kunigėlio projektą pastatytas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat du šoniniai altoriai. 1977 m. pagal architekto J. Zibolio projektus pagaminti nauji vario šviestuvai navai ir koplyčioms apšviesti. Mažesni šviestuvai įmontuoti prie šoninių sienų. 1986 m. šventorius išklotas naujomis betono plytomis, sutvarkyta aplinka.