Krikšto dalyviai ir jų pareigos

Krikštatėviai. Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, krikštijant krikštijamuosius turi dalyvauti krikštatėviai, kurie atstovautų tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui, kiek reikės, padėtų tėvams, kad vaikas tikėjimą gerai pažintų ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai, pasirinkti paties krikštijamojo ar jo šeimos, turi būti tokie, kad sielų ganytojo sprendimu galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose: būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų, būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti, būtų katalikai ir bažnytinės teisės aspektu neturėtų kliūčių šiais pareigai atlikti.

Tėvai. Iš paties Kūrėjo nustatytos tvarkos matyti, kad tėvų dalyvavimas kūdikių krikšte ir jų pareigos yra svarbesni už krikštatėvių pareigas. Labai svarbu, kad tėvai dar prieš krikštą, patys tai suprasdami arba draugų bei kitų bendruomenės narių padedami, pasirengtų sąmoningai dalyvauti Krikšto apeigose, per kurias jų vaikas atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios. Būdami krikšto dalyviai, vaiko tėvai atlieka jiems skirtąsias apeigų dalis. Jie ne tik klausosi apeigų vadovo pamokymų ir meldžiasi kartu su visais dalyviais, bet ir patys veikliai dalyvauja: viešai prašo kūdikiui Krikšto; įkandin krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje; atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą; laiko uždegtą žvakę; priima motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą. Jeigu kuris nors iš tėvų negali atlikti Tikėjimo išpažinimo dėl to, kad, pvz., nėra katalikas, jis gali patylėti. Iš jo reikalaujama, kad jis, prašydamas vaikui Krikšto, būtų pasiryžęs vėliau vaiką krikščioniškai auklėti ar bent nedraustų kitiems to daryti.