Laikrodžiai

Praėjus keleriems metams po Šiaulių bažnyčios pastato pašventinimo 1634 m., miestiečių prašomas, karalius Vladislovas Vaza leido bažnyčios bokšte įrengti laikrodį. Laikrodis Lietuvos bažnyčiose – retas reiškinys. Jį įsirengti įstengdavo ne kiekvienas miestas ar miestelis, nepigiai kainuodavo ir jo išlaikymas. 1676 m. vizitacijos dokumente minimas šalia didžiojo varpo įtaisytas valandas mušantis įrenginys, vadinamas cimbolais. Laikrodis buvo penkto (tada viršutinio) tarpsnio vidury, po arkine anga. Jo apskritas ciferblatas dar matomas A. Römerio 1868–1869 m. piešinyje. Po 1880 m. gaisro laikrodis nebeatstatytas.

Pietiniame bažnyčios fasade iki šiol išlikęs saulės laikrodis. Tai metalo strypelis, nuo kurio krintantis šešėlis rodo laiką tarp 7 val. ryto ir 5 val. vakaro. Šio laikrodžio įrengimo data nežinoma. Istoriografijoje įsivyravusi nuomonė, jog tai vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje, paprastai nurodant 1625 ar vėlesnius metus. Bet greičiausiai jis įrengtas daug vėliau, 1880 m. netekus mechaninio laikrodžio.

LAIKRODŽIAI IR VARPAI

Varpai

1643 m. bažnyčios bokšte buvo keturi varpai. 1795, 1800, 1820 m. minimi penki bokšto varpai, dar vienas kabojo prie zakristijos. XIX a. viduryje bokšte vėl keturi varpai. 1912 m. išlietas naujas varpas, kuris, kaip ir kiti, pražuvo ar buvo išgabentas per Pirmąjį pasaulinį karą. 1936 m. išlieti du nauji varpai.

1942 m. vokiečių okupacinė valdžia pareikalavo, kad bažnyčių bronziniai varpai ir kiti reikmenys būtų atiduoti Vokietijos karinės pramonės reikalams. Klebonui ir parapijiečiams baiminantis, kad varpai gali būti konfiskuoti, vienas varpas buvo nuimtas ir užkastas netoli bažnyčios. Po karo paslėptas varpas ilgą laiką liko neiškastas, nes dėl degėsių ir naujų statybų sunku buvo beatsekti tikslią varpo buvimo vietą. Varpas aptiktas tik 1971 m., kasant pamatus penkių aukštų namui. Varpas buvo pargabentas ir įkeltas į bokštą, bet nebeįmontuotas.